Kaip būti gyvam

Sakoma, kad klausimas „kaip?“ yra svarbiausias egzistencinėje terapijoje. Ir jis užduodamas ne kliento psichoterapeutui, tikintis konkretaus atsakymo, o veikiau kaip bendra dviejų žmonių paieška. Kaip gyventi? Kaip būti? Kaip būti gyvam?

Dažniausiai su klientais ieškome, svarstome, bandome įvardyti, kaip jiems būti labiau gyviems. Tuo pat metu šis klausimas nuolat gyvas ir manyje: kaip aš pati galiu gyventi pilniau?

Gyvybės nebuvimas pasireiškia labai įvairiai. Valgymu, kai nesi alkanas fiziškai. Atidėliojimu. Laiko „stūmimu“ socialiniuose tinkluose. Smegenis bukinančių TV laidų žiūrėjimu. „Geiminimu“. Konfliktais „lygioje vietoje“ su artimaisiais, su tais, kurie brangiausi. Staigiu įsimylėjimu „iš oro“, kai esi stabiliuose santykiuose.

Ir tas jausmas, kurį daugelis pažįsta: kažkas negerai. Vis negerai. Trūksta kažko. Tuščia. Atrodo, viską turiu – bet kažko vis tiek trūksta.

Šiandien su kliente svarstėme atidėliojimo klausimą. Kodėl jai „taip darosi“, kad negali padaryti darbo tada, kai yra laiko, ramiai, neskubant, o daro paskutinę naktį – vėluodama, apleisdama sportą, miegą, kasdienę rutiną, akivaizdžiai kenkdama savo sveikatai.

Nesu tikra, ar tai galutinis atsakymas, bet priėjome išvadą, kad tas skubėjimas, mobilizacija, susitelkimas, kai viską reikia padaryti greitai, gerai ir dabar, suteikia jai gyvybės, kurios ji nepatiria savo kasdieniniame gyvenime.

Esu dirbusi su chirurgu, kuris kalbėjo beveik tą patį. Skuba, įtampa, nenumatyti sprendimai operacinėje kelia savotišką svaigulį – būseną, kurioje jis jaučiasi gyvas. Lėktuvo pilotė sakė tą patį: „Kai skraidau, jaučiuosi gyva.“

Bet jei nesu nei pilotė, nei chirurgė – kaip man pasijusti gyvai?

„Gyviausias esu tada, kai atsiveriu visiems vidinio gyvenimo aspektams: troškimams, emocijoms, minčių tėkmei, kūno pojūčiams, tarpusavio santykiams, samprotavimams, ketinimams, rūpesčiui kitais, vertybių pojūčiui ir kitiems viduje slypintiems dalykams. Labiausiai gyvas esu tada, kai leidžiu sau patirti ir nuoširdžiai suvokti visus šiuos aspektus, tuo pat metu jausdamas ir išreikšdamas savo vienovę“, – rašo J. E. Bugentalis knygoje „Menas būti gyvam“.

Klausiu: kokių yra dalykų, kuriuos norite daryti, bet nedarote?

Klientė sako, kad nori čiuožti pačiūžomis ir keliauti. Bet žino, kad dabar to padaryti nepavyks. Todėl net nesvajoja. Įtikina save, kad nenori. Taip mes saugome save nuo skausmo. Jei žinau, kad nepadarysiu – kam norėti?

Ir tada gyvybę susikuriame kitais būdais. Pavyzdžiui, atidėliojimu.

Konfliktai artimuose santykiuose man taip pat atrodo kaip bandymas įnešti bent kiek gyvybės. Net jei per skausmą. Net jei per pyktį. Net jei per stresą. Kartais konfliktas yra lengviau pakeliamas nei visiškas sąstingis. Jis tampa lyg artumo iliuzija – „kažkas vyksta tarp mūsų“ – vietoj tylos pripažinimo, kad santykyje nebesijaučiu gyvas, nebesijaučiu kartu.

Egzistencinėje psichoterapijoje sakoma: simptomo nereikia slopinti – jis turi prasmę. Simptomas atsiranda ne be reikalo. Jis yra prasmingas atsakas į žmogaus gyvenimo situaciją: vidinį konfliktą, prasmės praradimą, nepakeliamą įtampą, neišgyventą jausmą ar neįmanomą pasirinkimą.

Egzistencinė terapija klausia ne tik kaip to atsikratyti?, bet pirmiausia: ką šis simptomas man sako apie mano gyvenimą?

Todėl simptomo slopinimas be jo supratimo reiškia dar labiau nutildyti save. Jei sukauptume visas jėgas, darytume viską „teisingai“, nebeatidėliotume, nekeltume konfliktų – simptomas galbūt išnyktų. Tačiau jei neišgirstume, apie ką jis, jei neklausytume savęs ir neieškotume, kaip būti labiau gyviems, atsirastų kitas.

Gal pradėtume rizikuoti kelyje. Gal netikėtai įsimylėtume, griaudami tai, kas sukurta. Gal imtume gyventi pavojingai, neatsakingai, bet… gyvai.

Ir labai tikėtina, kad taip būtų.

Gal klausimas ne tai, kaip atsikratyti to, kas trukdo, o kaip leisti sau būti labiau gyvam.

O jei simptomas – ne problema, bet kvietimas grįžti prie savęs?