Kada kreiptis į psichologą, jei „nieko rimto nenutiko“?

Atrodo, nieko tokio neįvyko.

Turi darbą. Yra žmonių, kuriems rūpi. Ryte atsikeli, padarai, ką reikia, atsakai į žinutes. Iš šalies gyvenimas turbūt atrodo visai geras.

Tik vakare nebesinori, kad kas nors dar ko nors prašytų. Net pasakoti, kaip praėjo diena, nėra jėgų. O paklaustas, kas nutiko, nelabai žinai, ką atsakyti.

„Nieko. Viskas gerai.“

Gal ir pats norėtum tuo patikėti.

Kartais tarp to, kaip gyvename, ir to, kaip jaučiamės gyvendami, atsiranda nemažas atstumas. Galime daug suspėti, būti reikalingi, laikytis duoto žodžio. Ir vis mažiau girdėti, kas vyksta mumyse.

Tada darosi sunku paaiškinti, kodėl norisi pasikalbėti su psichologu. Juk nėra vienos didelės priežasties. Niekas nesugriuvo. Gal tiesiog per daug galvoju? Gal reikėtų susiimti?

„Kitiems juk sunkiau.“

Ši mintis gali labai greitai užbaigti pokalbį su savimi. Vos pradedi kažką jausti, jau randi argumentą, kodėl neturėtum. Tarsi sunkumui reikėtų leidimo. Tarsi būtų riba, iki kurios privalai susitvarkyti pats.

Bet kaip nustatyti tą ribą? Kiek naktų reikia praleisti svarstant tą patį klausimą? Kiek kartų grįžti namo ir jausti, kad vėl visą dieną buvai visiems, išskyrus save?

Gal verta trumpam sustoti prie paprastesnio klausimo: kaip man iš tikrųjų yra?

Be palyginimo su kitais. Be skubaus atsakymo, kad turėčiau būti dėkingas. Nepanaikinant gerų dalykų, kurių mano gyvenime irgi yra.

Galiu džiaugtis savo šeima ir kartu jaustis vienišas. Galiu mėgti darbą ir būti labai pavargęs. Galiu nežinoti, ko noriu, nors ilgai siekiau būtent tokio gyvenimo.

Šiuos dalykus kartais sunku laikyti vienu metu. Norisi išsirinkti vieną teisingą versiją. Arba viskas gerai, arba blogai. O žmogaus patirtis retai tokia tvarkinga.

Konsultacijoje galima pradėti nuo šito netvarkingumo. Nuo abejonės, ar apskritai turėjau ateiti. Nuo sakinio „nelabai žinau, kas man yra“. Nuo tylos, kai rasti žodžius dar sunku.

Pirmas pokalbis gali būti skirtas suprasti, kas šiuo metu vyksta jūsų gyvenime ir ko iš susitikimų tikitės. Tai taip pat proga paklausti, kaip specialistė dirba, ir pajusti, kaip jums sekasi kalbėtis kartu.

Nereikia pažadėti sau, kad po vieno pokalbio taps aišku. Gal pirmiausia paaiškės tik tai, apie ką iki šiol neturėjote su kuo pasikalbėti. Ką vis atidėdavote, nes kiti dalykai atrodydavo svarbesni.

Jei norite pasitikrinti praktinius dalykus, čia aprašyta, kaip vyksta pirma konsultacija. O jei dar dvejojate, galima parašyti ir paklausti to, kas rūpi prieš registruojantis.

Gal sunkiausia kartais ir yra leisti savo patirčiai užimti šiek tiek vietos. Net tada, kai nėra vieno didelio įvykio, kuriuo galėtum viską paaiškinti.